Beginkliai prieš tankus - tik su vėliava rankose. Tokia žinutė iš Lietuvos 1991 metų sausio 13 - dieną nuvilnijo per pasaulį. Kartu su žinia apie Sovietų kariuomenės vykdomą agresiją Lietuvoje užsienio leidinius bei televiziją apskriejo ir ši nuotrauka. Pusamžis vyras, tvirtai eina pro tanką su oriai iškelta Lietuvos trispalve. Kas yra šis žmogus ir kaip tapo šios garsios nuotraukos herojumi?

 

Ginklas - vėliava


Šiandieną ir nuotraukoje užfiksuotą akimirką skiria net dvidešimt šešeri metai.   Sausio 13 - osios naktį vyras pasakoja prie bokšto patraukęs iš karto, vos išgirdęs per radiją raginimą gyventojams telktis prie strateginių Vilniaus objektų. Įtampa sostinėje tvyrojo jau nuo sausio pradžios, prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų svarbių objektų pakaitomis jau budėdavo žmonės iš visos Lietuvos. Pavojaus režimu jau kurį laiką gyveno ir pats Algimantas Remeika.

 

„Kada buvom pakviesti prie bokšto, atvažiavau su savo žiguliuku. Žiguliuką buvau pertvarkęs į miegamąjį ir daug naktų miegojau jame, vežiodavau malkas į tuos objektus, ar tai užtvaras nuo vėjo padaryti, nes aš statybininkas. Ir tą naktį atsidūriau prie bokšto“, - lemtingas dienas prisimena A. Remeika.

Prie bokšto jau būriavosi žmonės, pasirodė ir agresorių tankai. Algimantas Remeika, kartu su kitais žmonėmis, puolė prie tanko tam, kad užvertų kelią gyva žmonių siena. Būtent ši akimirka įamžinta ELTA agentūroje dirbusio fotografo Romo Jurgaičio kadre. Šią nuotrauką fotografas vadina visišku atsitiktinumu. Atmosfera tą akimirką buvo tokia, kad galvoti apie fotografijos kompoziciją nebuvo kada.


„Tankai stovėjo ne prie bokšto, o apačioje, prie mašinų žiedo ir tada jie pradėjo šaudyti. Mašinų daug. Šūvis ir mašinų langai susmenga. Lindo ten, neleido važiuoti, šaukė, rėkė. Ir tas žmogus atėjo su vėliava. Nežinau, negaliu pasakyti, kad aš specialiai būčiau į jį taikęs“, - įvykius prisimena R. Jurgaitis.

Fotografas prisimena, kad tuo metu į Lietuvą buvo atvykę nemažai užsienio žurnalistų ir fotografų, tačiau daugelis jų prie tankų nė nesiartino. Jiems tai atrodė pernelyg pavojinga. Todėl kiekviena tą naktį padaryta nuotrauka jau savaime buvo aukso vertės ir šimtus kartų spausdinama įvairiuose pasaulio lediniuose ir netgi istorijos vadovėliuose.

 

„Jie žinojo, kad jiems nėra ko kišti galvos, kai prasidėjo šaudymai ir jie suprato, kad gali iš mūsų nupirkti. Nuotraukos kaina buvo žvėriškai didelė mūsų pinigais. Mums atrodė, kad labai dideli pinigai. Kas fotografuodavo, stengdavosi perduoti jiems, nes jie pirko“, - teigia fotografas.

Aktyvus patriotas


„Tą naktį prie televizijos bokšto viskas tik prasidėjo, - pasakoja Algimantas, - dar laukė ilga intensyvi kova už laisvę.“ Po įvykių prie bokšto Algimantas nevažiavo į namus ir dar daug naktų nemiegojo šiltoje lovoje. Jis patraukė prie dabartinio Seimo pastato, kur šio auksarankio meistro pagalbos ypač reikėjo organizuojant Aukščiausiosios Tarybos gynybą.

 

Algimanto Remeikos garaže iki šiol saugomas neeilinis eksponatas – automobilis, kuriuo ir tomis lemtingomis dienomis atvyko prie Televizijos bokšto. o po to - ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Šiam automobiliui - beveik keturiasdešimt metų ir jis vertas atskiro pasakojimo. Atgimimo laikais išmargintas įvairiais plakatais ir šūkiais jis šmėžuodavo kiekviename Sąjūdžio mitinge.

Dar prieš lemtingus įvykius Algimantą daugelis vilniečių buvo įsidėmėję kaip Sąjūdžio žiguliuko vairuotoją. Dekoracijas žiguliui papuošti Algimantas kūrė ir gamino pats. Tai buvo jo idėja išmargintu automobiliu vykti į mitingus bei demonstracijas ir tokiu būdu kelti žmonių ūpą.  Nuo pat įkūrimo vyras aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Jis buvo itin nagingas ir kruopštus, tad Sąjūdžio ūkvedžio pareigos jam kuo puikiausiai tiko.

 

Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo taip tiršta, lyg visa Lietuva būtų susirinkusi. Tačiau nepaisant to, rūmai buvo kaip plikas ir basas piemuo. Pastatas buvo visiškai nepritaikytas apsiginti nuo priešų. Nebuvo ginklų ir jokių specialių priemonių, tad beliko pasitelkti vaizduotę ir suktis su tomis priemonėmis, kurios buvo.

 

Gynybos organizavimas

Jonas Gečas lemtingomis dienomis vadovavo Parlamento rūmų gynybai. Didžiausias gynėjų galvos skausmas buvo tai, jog pastatas nebuvo pritaikytas gynybai prieš karinę intervenciją. Reikėjo veikti spontaniškai ir tinkamai nepasiruošus: „Kaip architektas Nasvytis sakė, aš nestačiau rūmų, kuriuos reiktų ginti. Aš stačiau rūmus reprezentacijai, o čia išėjo taip, kad tuos rūmus reikia ginti, o jie gynybai visiškai nepritaikyti“.

Gynyba buvo planuojama trimis kryptimis. Pirmoji – barikados ir šaudymo angos pastato viduje. Antroji – apkamšyti išorines pastato sienas, o trečioji, kurioje veikė ir nuotraukos herojus, įsteigti apsaugos postus išorėje bei iškasti prieštankinius griovius.  Tačiau bene labiausiai A. Remeika didžiuojasi gynybai pritaikytu slaptu tuneliu, apie kurį ir šiandien sklando legendos.

Tunelį reikėjo įrengti tokį, kad reikalui esant juo būtų galima sėkmingai evakuotis. Tačiau buvo ir rizika, kad tuo pačiu tuneliu į Aukščiausiosios Tarybos rūmus gali patekti priešai. Savo darbą A. Remeika prisimena šitaip: „Į tuos kolektorius galima buvo patekti per daugelį vietų. Juos reikėjo užvirinti, sutvirtinti, apšvietimą padaryti, ryšį su Aukščiausia Taryba ir slapukus, signalizacijas. Ne tik tokius, kad sužinoti ar kas įėjo, bet ir tokius, kad galėjo ir koją nutraukti“.

Taigi, reikėjo sugalvoti, kaip tunelį pritaikyti gynybai. Pirmais smuikais čia grojo dviejų žmonių duetas: į rūmų gynybą įsitraukęs Algimantas Remeika ir išminuotojas - sprogdintojas Juozas Barškėtis, pravarde Bum-bumas.

 

„Bendras darbas buvo tuneliuose. Reikėjo daug tonų įnešti metalo. Ten tas tunelis dvidešimt metrų, kur prie buvusio baseino.  Yra tokia ventiliacijos kamera. Iki jos mums reikėjo išsikasti tunelį. Ten tos kameros... Grotelės silpnos. Remeika sutvirtino stipriomis armatūromis. Virindavome dienos metu. Saulėtą dieną sunkiau pastebėti, kad vyksta darbai“, - prisimena Juozas Barškėtis.


Gynėjų baimė


Juozas Braškėtis teigia, kad tunelis buvęs užminuotas ir sprogdintojas, Parlamento užėmimo atveju, galėjęs paleisti uždelsto veikimo sprogimą. Gynybai vadovavęs Jonas Gečas prisimena, kad tokie užmojai ne itin ramino Parlamentą saugančius karininkus: „Jis žinojo, kad jo tėviškėje yra nukritusių, paslėptų aviacinių bombų ir visokių kitokių, kurios buvo paslapčiomis atvežtos į AT pažeidžiant taisykles buvo pjaustomos, iš jų išimamas trotilas ir daromi sprogmenys“.

Sprogmenis iš tėviškės Algimantas į Aukščiausiosios tarybos rūmus atvežė tuo pačiu raudonu žiguliuku. Šiandien vyras stebisi, kaip tomis dienomis rūmai neišlėkė į orą, nes tokių entuziastų kaip jis buvę ir daugiau. Tačiau tuo metu daugelis rūmus saugančių žmonių nuolat jautėsi taip lyg sėdėtų ant tiksinčios bombos, tad tikras sprogmuo jau nebeatrodė toks grėsmingas.

Algimantas Remeika teigia, jog dalis sprogmenų į Vilnių buvo gabenami iš jo tėviškės. Ten, dar Antrojo pasaulinio karo metais, jos nugulusios apylinkėse, ežeruose, todėl jaunystėje pavojingos pramogos su likusiais sprogmenimis buvusios nesvetimos. Tačiau tomis dienomis sprogmenimis užsiimdavo J. Braškėtis, kuris šioje sferoje turėjo ir patirties: „Sprogmenis visi vežė. Tokius pavojingus dalykus jau aš priimdavau savo globon, kad niekas nežūtų. Žinot, ten ne visi specialistai tokių pavojų“.

Ginklus ir savigynos priemones gynėjai sumeistraudavo patys, daug ką atnešė palaikantys gyventojai. Visgi Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas prisimena, kad rūmų gynybą labai apsunkino nežinomybė, kuo galima pasitikėti ir kuo ne. Ginti rūmų miniomis plūdo savanoriai, baimintasi, kad tarp jų nebūtų priešiškų jėgų žvalgų, o jų, žinoma, buvo ir rūmų viduje. Tačiau tai paaiškėjo tik vėliau ir įtakos procesams šnipai turėjo nedaug.

Šiandien A. Remeika nepavojingas sprogmenų dalis saugo savo garaže kaip istorinius eksponatus. Čia yra išlikę ir daugiau 1991 metais rūmų gynybai paruoštų priemonių - nuo metalinių strypų savigynai iki Molotovo kokteilių.

Žmogų su vėliava – Algimantą Remeiką – dar ir šiandien ypatingomis progomis galima matyti gatvėmis kursuojantį savo garsiuoju Sąjūdžio žiguliuku. Ta pati vėliava iki šiol saugoma herojaus kolekcijoje, o valstybinių švenčių metu vėl iškyla ypatingose Vilniaus vietose.