Po 1991 m. Sausio 13 – osios pasaulį apskriejo viena nuotrauka. Ji tapo simboliu, įrodančiu, kad nepriklausomybę ginančių žmonių stiprybė – nepalaužiama. Buvo ir provokatorių, tikinančių, kad tai tėra sėkmingas fotomontažas ir nuotraukos herojai realybėje neegzistuoja. Tačiau provokatoriai buvo neteisūs.

Kas šie žmonės? Kaip susiklostė jų likimai nepriklausomoje Lietuvoje? Specialus LRT televizijos projektas „Mes nugalėjome“ ryžosi surasti ir pakalbinti  nuotraukoje pavaizduotus herojus. Penki žmonės – penkios skirtingos istorijos iš lemtingos nakties.      
Lemtinga naktis        

1991 m. sausio 12 dieną konditerijos cecho darbininkas Vytautas Pečiukonis išleidžiamas iš darbo pasiprašė dar prieš pietus. Darbuotojo nuojauta kuždėjo, kad ši diena gali tapti lemtinga valstybei. Tuo metu jau nieko nestebino iš darbo dingstantys darbininkai. Situacija buvo pakankamai įtempta.

„Išbėgau prie Spaudos rūmų pėsčias. Atpompavau prieš kalniuką ir mačiau, kaip kareiviai save parodė. Tikrais šūviais šaudė, žmogus be žando išėjo“, - atsimena Vytautas. Vakarop žmonės ėmė būriuotis prie televizijos bokšto. Tačiau vakare tankai nepasirodė. Žmonės ėmė skirstytis, o įtampa slūgo.  Niekas nenujautė, kad dar tą pačią naktį prie televizijos bokšto teks sugrįžti.
           
Liudininkas taip pat pasakoja, kad tuo metu žmonės net įprato miegoti su įjungtais radijo imtuvais. Būtent per radiją vidury nakties Vytautas išgirdo įspėjimą apie mieste kursuojančius tankus. Nieko nesakęs Vytautas bėgo iš namų televizijos bokšto link, kur tankus pasitiko žmonių minia. Buvęs tankistas puolė prie tanko. Būtent jis nuotraukoje stovi prieš tanką, rodo tankistams gestus.

Tuometinis Vilniaus universiteto fizikos docentas Vaclovas Krikščiūnas iš netoliese esančių namų prie bokšto patraukė išgirdęs šūvius. Susirinkusių žmonių minioje jis matė daug pažįstamų universiteto darbuotojų ir studentų. Vytautas, Vaclovas ir kiti žmonės atsidūrė priešais tanką. Žmonių minia apstojo tanką ir ėmė jį stabdyti.

Tuo metu prie tanko atsidūrė ir fotografas Virgilijus Usinavičius. Jis tuo metu dirbo „Švyturio“ žurnale. Fotografas prisimena, kad kelios dienos prieš kruvinuosius įvykius buvo netekęs visos savo fotografavimo įrangos. Atvažiavęs fotografuoti Šiaurės miestelio, sovietinių karininkų buvo sulaikytas, konfiskuota visa įranga. Tačiau po ilgų derybų būtent sausio 12 dienos vakare fotoaparatą karininkai gražino.

Atgavęs įrangą fotografas skubėjo prie televizijos bokšto, kur jau vyko piliečių susidūrimas su tankais. Tą naktį fotografui pavyko padaryti ir kitų nuotraukų, tačiau kuri geriausia, ilgai abejoti neteko. Jau kitą dieną Vytautui ir Vaclovui skambino bičiuliai ir siūlė žvilgtelėti į vienintelio tądien pasirodžiusio laikraščio „Respublika“ pirmąjį puslapį. Joje pavaizduoti tanką stabdantys vyrai. Buvo suvokta – kadras, liudijantis apie sovietų agresiją, turi pasiekti ir užsienio spaudą.

Istorija tapusi nuotrauka jau kitą dieną pasiekė užsienio valstybių spaudos puslapius. Tiesa, nuotraukos perdavimas nepraėjo be kuriozų, nes panaudojimo teisė buvo suteikta konkurentų žiniasklaidos kanalui. Tačiau svarbiausia buvo perduoti medžiagą.

Sąjūdžio atsakingoji sekretorė Angonita Rupšytė prisimena, kad nuotrauka buvo itin svarbi ir dėl kito aspekto – pasaulyje Gorbačiovo darbais vis dar buvo žavimasi. „Gorbačiovo įvaizdis tuo metu, daugelį Vakarų valstybių žavėjo“, - prisimena pašnekovė.Susižavėjimas ir nuotraukoje pateikti vaizdai gerokai priešinosi ir, tarytum, ragino užsienio valstybes atsimerkti.

Bendravardžių tragedija

Lemtingą naktį Loreta Tručiliauskaitė – Šlekienė neištesėjo mamai duoto pažado: „Savaitgalį turėjau važiuoti namo į Pasvalį, į kaimynų vestuves. Mama manęs klausė, ar aš atvažiuosiu? Aš pasakiau, jog ne. Mieste kareiviai, sudėtinga padėtis. Išvykus po to galima ir nebegrįžti. Nusprendžiau likti čia, o mama prašė, kad niekur neičiau. Pažadėjau.“

Devyniasdešimt pirmųjų sausį Loretai buvo dvidešimt ketveri. Budėti prie televizijos bokšto tądien jos patraukė dviese – kartu su bendradarbe Loreta Asanavičiūte. Bendravardės merginos dirbo audėjomis toje pačioje įmonėje, kartu lankė etnografinį ansamblį. Prie bokšto jos ėjo dainuoti ir groti, nešėsi kankles.

Loreta prisimena darnią ir draugišką to vakaro atmosferą – dainas, arbatą, košę. Tačiau visą tai išsklaidė atvykę sovietų kareiviai. Abi Loretos atsidūrė įvykių epicentre ir joms ši naktis baigėsi tragiškai: „Kojos susipynė ir kritau. Šaukiau Loretai, kad duotų ranką. Mačiau, kad vamzdis virš manęs praslenka, o po to skausmas ir prispaustos kojos. Vėliau mane ištraukė vyriškis.“

Patyrusi daugybinius lūžius Loreta atsidūrė ligoninėje. Tada dar nesuvokė, kad lemtingą akimirką draugę matė paskutinį kartą. Apie draugės mirtį jai buvo pranešta tik po poros savaičių. Gydytojai baiminosi, kad po patirto šoko tokios baisios žinios mergina gali neatlaikyti.

Tą naktį prie Televizijos bokšto atskubėję medikai pasakoja pamatę šiurpų vaizdą. Vieną po kito prie greitosios pagalbos automobilių žmonės nešė žuvusiuosius, buvo šimtai sužeistųjų. Medikų tvarsliavos atsargos išseko akimirksniu, tad šalia gyvenantys žmonės nešė iš namų paklodes, medikai čia pat jas plėšė ir tvarstė žaizdas. 

Tuo metu budėjusi Vanda Pumputienė prisimena, kad sužeistųjų srautas buvo didžiulis, ekipažas nespėjo suteikti pagalbos: „Sunkesniems pirmiausia teikti pagalba reikėjo. Bet mes nieko negalėjome padaryti, tai nutarėme, jei pilnas greitosios automobilis sužalotų, kad juos išvežti iki ligoninės, ir kad vėl atvažiuotų mašina paimti kitų“.

Panika Aukščiausioje Taryboje

„Pats baisiausias momentas buvo, kuomet į Aukščiausiąją Tarybą atėjo žinios apie žuvusius. Tai yra paprasčiausias suvokimas, kad vyksta okupacija“, - prisimena Angonita Rupšytė. Tačiau tankai, pamatę žmonių minią, vykdyti totalaus puolimo nesiryžo. Bet net ir tokios demonstracijos metu neapsieita be gausybės aukų.

Vytautas pasakoja, kad labiausiai bijojęs vieno – provokacijų iš susirinkusiųjų, kurios galėtų išprovokuoti dar didesniam smurto prieš civilius protrūkiui.  Tiesa, provokatorių tarp susirinkusiųjų tikrai buvo, o vienas veikėjas net liepė miniai skirstytis neva Aukščiausiosios Tarybos rūmai jau užimti, Lietuvos okupacija sėkmingai įvykdyta.

Telefonų nebuvo, tačiau šalia buvęs greitosios ekipažas turėjo radijo ryšį ir galėjo susisiekti su brigada, kuri budėjo prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Medikų brigadai rūmų užėmimo faktas buvo paneigtas ir miniai pranešta – jokie rūmai nebuvo ir nebus užimti. Na, o sovietų tankai ėmė trauktis. Kruvina naktis ėjo į pabaigą. Panašios žmonių minios būriavosi ir prie dabartinių Seimo rūmų.

Sąjūdžio sekretorė A. Rupšyte prisimena ir kitą detalę. Būtent sausio 12 dieną į Lietuvą turėjusi atvykti sovietų delegacija, tačiau ši netikėtai pasilikusi Minske. „Šita delegacija laukė Minske. Galbūt buvo tikėtasi, kad čia perversmas labai gražus bus, liaudis nuvers teisėtai išrinkta valdžią ir staiga jie atvažiuoja perimti valdžios“, - prisimena įvykių liudininkė.

Tankistų brigada

Loreta Tručiliauskaitė – Šleikienė istorinę nuotrauką spaudoje pamatė gulėdama ligoninėje, praėjus kelioms savaitėms po kruvinosios nakties prie televizijos bokšto. Pirmiausia nuotraukoje ji pažino savo baltą batą – jį kurį laiką po įvykių, lyg tam tikrą kovos už laisvę simbolį, saugojo Loretos mama.

Praėjus porai dienų po kruvinų įvykių Vaclovas ir Vytautas ryžosi aplankyti sužeistuosius Šv. Jokūbo ligoninėje. Ten vyrai sužinojo, kad be žuvusios Loretos Asanavičiūtės yra dar trys tanko sužeisti žmonės: Loreta Tručiliauskaitė, Angelė Pladytė ir Antanas Sakalauskas. Visi jie patyrė daugybinius kaulų lūžius ir kitas sunkias traumas, tad buvo priversti ligoninėje praleisti mėnesių mėnesius.

Nuotraukoje pavaizduoti herojai susidraugavo, savo kompaniją praminė „tankistų brigada“. Nukentėjusioji Loreta teigia, kad nuotrauka padėjo atrasti vienas kitą: „Dėka tos nelaimės, tų įvykių, likimas mane apdovanojo labai gerais žmonėmis“.  

Nuotraukos autorius tikina, kad tai - vienintelis kartas jo gyvenime, kai fotografijos herojai suranda vienas kitą ir susibičiuliauja. Jis neabejodamas sako, kad būtent šis kadras yra svarbiausias jo karjeroje. Vis dėlto nuotraukos negatyvas iki šiol yra likęs Prancūzijos naujienų agentūroje. Kodėl? Dėl pačios nuotraukos saugumo. Tuo metu patekusi į priešiškas rankas nuotrauka galėjo būti pakoreguota taip, kad būtų abejojama jos autentiškumu. To tendencingai buvo siekiama.

Šiandien dalis nuotraukos veikėjų jau iškeliavo anapilin. Tad dabar vadinamoji tankistų brigada susitinka kiek rečiau. Loreta jau kurį laiką nebedirba – lemtingą naktį patirtos traumos apie save vis primena, tačiau moteris pozityvumo nestokoja ir tikina nė kiek nepasigailėjusi dėl savo sprendimo ginti laisvę.

Vytautas iki pensijos vis dar dirbo konditerijos ceche. Šiandien mėgaujasi poilsiu savo sodyboje. Kaip, beje, ir Vaclovas. Šio gyvenimas po įvykių pasikeitė dramatiškai – po įvykių išėjo į pensiją ir metė mokslininko darbą. Atsidėjo sodininkystei.

Nė vienas šios nuotraukos herojų į aktyvią politiką nepriklausomoje Lietuvoje nepasuko. Visi jie juokauja savo darbą anuomet padarę, o dabar užleidę vietą kitiems. Patys augina vaikus, anūkus, ir kasmet sausio tryliktąją stengiasi pakilti į televizijos bokštą.