1990 metų kovo 11 diena. Prie tuometinių Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi minia lūkuriuoja ir nekantrauja. Tą dieną ir gimė legendinis kadras, kuriame pavaizduota maža mergaitė laikanti plakatą. Plakate LTSR pavadinimas nubrauktas brūkšniu. Kas tie nuotraukoje pavaizduoti žmonės? Ką jie veikia šiandien? Ir ką atsimena apie šią Lietuvai lemtingą dieną?

 

Šiandien Eglei Sabaliauskaitei - trisdešimt penkeri. Mergaitė iš nuotraukos užaugo nepriklausomoje Lietuvoje ir jau turi tokio amžiaus dukterį, kokia pati būdama tuo metu stoviniavo su plakatu rankose prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.  

Mergina prisimena susikibimą rankomis Baltijos kelyje, prisimena tuo metu tvyrojusias patriotines nuotaikas ir artimųjų siūlymus keliauti į mitingus, kitas patriotines akcijas. Žinoma, didysis impulsas ir pirmoji informacija apie tai, kas vyksta, dažniausiai seka iš artimųjų.  

Tuo metu Eglė gyveno Mažeikiuose, tačiau per kiekvienas atostogas atvažiuodavo į svečius pas Vilniuje gyvenančią močiutę. Ši buvo labai patriotiška, tad ir savo vaikus bei anūkus ragindavo dalyvauti Sąjūdžio mitinguose, primindavo apie buvusią Lietuvą: „Močiutė išmokė mane giedoti Lietuvos himną. Joks kitas vaikas mano darželyje nemokėjo, o aš mokėjau kaip pagrindinę dainą“.

Nenuostabu, kad ir tą dieną kompanija išsiruošė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Eglę lydėjo jos tėtis Gintaras, kuris nuotraukoje su vešlia barzda. Taip pat Eglės šeimos draugas, nuotraukoje skautiška kepure pasipuošęs Vaidas Linauskas. Kartu buvo, tačiau į nuotrauką nepateko, anapilin jau išėjęs Eglės dėdė Ramūnas, kuris į kadrą nepateko.           

Kartu su naktį ruoštu plakatu kompanija pateko į legendinę nuotrauką. Gintaras Sabaliauskas prisimena, jog diena buvusi šalta, tačiau nepaisant to – žmonės lūkuriavo prie AT rūmų. Tuometiniai išgyvenimai, emocijos nenuslūgo iki šiol. Juolab, tą dieną buvo laukiama neeilinio įvykio – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

 

Tokios nuotaikos tvyrojo ore. Šiandien LRT televizijoje dirbantis Vaidas Linauskas teigia, kad paskelbimas tebuvęs malonus formalumas: „Mes gyvenome ilgą laiką inkubaciniame periode. Žinojome, kad nepriklausomybė jau praktiškai įvyko. Širdyje ji jau buvo įvykusi ir paskelbimas tebuvo  formalumas“.   

Tuo tarpu Aukščiausioje Taryboje…        

Kol Lietuvos klausimui neabejingi rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, jų viduje vyko itin sudėtingi ir kruopštūs darbai. Deputatai ruošėsi, tačiau iki galo nebuvo žinoma, kada įvyks lemiamas žingsnis. Vien dokumento paruošimas reikalavo kruopštaus ir atsakingo darbo tiek suformuluojant esmines tezes, tiek perduodant dokumentą į Maskvą.

 

Minia visą kovo vienuoliktosios dieną užgniaužusi kvapą laukė svarbiausios žinios, kad Lietuvos Nepriklausomybė atkurta. Tuo metu specialiai akto rengimui suburta darbo grupė nešiojo dokumentą iš kabineto į kabinetą ir ieškojo bent mažiausio kabliuko, kuris neleistų priešiškoms jėgoms suabejoti šio dokumento teisėtumu. Tekste išreiškiama valia turėjo atsispindėti vienareikšmiškai.

Akto projektą ruošęs Vytautas Sinkevičius prisimena, kad kiekvienas žodis turėjo būti itin tikslus ir bet koks neatitikimas galėjo smarkiai pakenkti. „Principinė Sąjūdžio nuostata buvo ta, kad atkurta valstybė remiasi nepriklausomos Lietuvos Respublika, kuri egzistavo iki 1940 metų. Nors LR buvo fiziškai nuslopinta, bet teisiškai per visą okupacijos laikotarpį egzistavo“, - pamatinę formuluotę prisimena teisininkas.

 

Tiesa, elgtis reikėjo atsargiai. Kariniai daliniai vis dar buvo Lietuvoje ir bet koks akibrokštas galėjo sukelti neigiamą reakciją. „Buvo ir tokių nuomonių, kad reikia palaukti, nes kovo 12 d. Maskvoje turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Ten pirmuoju SSRS prezidentu turėjo tapti M. Gorbačiovas“, - teigia V. Sinkevičius.

 

Liudininkai prisimena skirtingai, tačiau didžiausią impulsą skelbti balsavimą dėl nepriklausomybės galėjo suteikti ir Stasio Lozoraičio skambutis, kuriuo buvo informuota, jog JAV visuomenė palaikys lietuvių sprendimą. Taigi, tos pačios dienos vakarą Vytautas Landsbergis paskelbė balsavimą ir po to pranešė vardinio balsavimo rezultatus. Nuspręsta vienbalsiai – Lietuvos Nepriklausomybė atkuriama.         

Nepaisant didžiulės euforijos, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą pečius užgulė ir baimė. Kiekvienas suprato, kad Maskva Lietuvos iš rankų taip lengvai nepaleis. Kokia bus Sovietų Sąjungos vadovybės reakcija? Reikėjo į Maskvą perduoti ir dokumento kopiją. Ši užduotis perduoti dokumentą buvo patikėta signatarui ir aktyviam Sąjūdžio veikėjui Egidijui Bičkauskui.

Šis prisimena, jog jis buvo pasirinktas spontaniškai: „Grįžau naktį ir po kelių valandų paskambino iš AT. Pasakė, kad nuspręsta, jog aš nuvežčiau tą dokumentą. Kartu su laišku Tarybų Sąjungos prezidentui Gorbačiovui ir šio laiško kopija ministrų tarybos pirmininkui Pariškovui“.

 

Be abejo, Michailas Gorbačiovas apie ką tik paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę jau žinojo. Liudininkai pasakoja, kad jį iš vėžių išmušė ne Egidijaus Bičkausko atvežto laiško turinys, o kreipinys „Jūsų prakilnybe“. Diplomatinėje praktikoje toks kreipinys vartojamas bendraujant skirtingų šalių vadovams, diplomatams. Taip prasidėjo sudėtingas Lietuvos valstybės kelias.

Patriotai ir šiandien  

Eglė ir jos artimieji vėlyvo balsavimo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato nesulaukė. Nuo devintos valandos ryto iki šeštos vakaro tvirtai laikiusios plakatą mažos rankelės pavargo. Magišką žodį „nepriklausomybė“ jie išgirdo namuose, prie televizoriaus ekrano.

 

Kitą rytą atsivertusi laikraščius Eglė išvydo ir savo nuotrauką. Jos močiutė didžiavosi anūkės atvaizdu šalia tokių svarbių dokumentų. Netrukus Eglė sužinojo, koks jausmas apima, kai kiti gatvėje tave atpažįsta iš nuotraukos. Dar po kelerių metų ši fotografo Romo Jurgaičio nuotrauka atspausdinta ir mokykliniame istorijos vadovėlyje.

 

1990 metų pavasarį daugelis buvo apsalę nuo pergalės ir vijo šalin nuojautas, kad Maskva bandys jėga susigrąžinti Lietuvą. Jaunimas svajojo apie netrukus atsiversiančias sienas į vakarus, naujas galimybes ir geresnį gyvenimą. Šios nuotraukos herojai taip pat turėjo ambicijų ir svajonių, kurios ir buvo realizuotos jau laisvoje šalyje.          

„Šioje vietoje aš žinojau, kad nepriklausomybė iš karto atidarys vartus ir todėl mes kovojome“, - teigia V. Linauskas. Jam antrina ir plakatą nuotraukoje laikanti Eglė: „Yra posakių, kad tikėjomės ne to, kovojome ne dėl to. Na, kokia nesąmonė. Mes kovojome tam, kad turėtume savo valstybę, tai svarbiausia. O kokia ji bus, tai nuo mūsų priklauso, bet ne nuo Maskvos, ne nuo Gorbačiovo.“

Na, o humoro nestokojantis Eglės tėvelis Gintaras šiandien gailisi tik vieno: „Daug žurnalistų sukiojosi ne tik iš Lietuvos. Ir mums su Egle net buvo mintis imti po pinigus už kiekvieną nuotrauką Dabar jau būtume milijonieriai. Tos nuotraukos tiražuojamos internete, galima nusipirkti po 500 eurų“.       

Visi nuotraukos herojai šiandien laimingi gyvendami laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurios ir laukė tą lietingą 1990 metų kovo 11 dieną.