Akimirka, daugeliui tapusi atsisveikinimo su sovietmečiu simboliu. Šioje fotografo Jono Juknevičiaus nuotraukoje užfiksuota 1991 metų rugpjūčio 23 diena. Beveik keturiasdešimt metų Vilniaus Lukiškių aikštėje stovėjęs Lenino paminklas pamoja susirinkusiems vilniečiams ranka ir iškeliauja.

Vis dėlto nuversti dabar jau Grūto parke besiilsintį Lenino paminklą antraisiais atkurtos nepriklausomybės metais nebuvo taip paprasta. Kodėl ši operacija iki paskutinės akimirkos laikyta paslaptyje ir ją atlikti patikėta ne darbininkams, o rinktiniams specialistams?

Spontaniškas planas

 

Šiuo metu Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas einantis Juozas Gedvilas Lenino paminklo nuvertimą prisimena kaip linksmą pokštą. Tačiau tą devyniasdešimt pirmųjų dieną juokinga nebuvo. Tuo metu jis buvo jaunas kelių inžinierius ir dirbo savivaldybei pavaldžioje kelių remonto valdyboje.

Juozas Gedvilas prisimena, jog planas nukelti skulptūrą gimė spontaniškai: „Apie pietus sukvietė mus kelis ir po darbo reikia suorganizuoti brigadą. Vis tiek toks jausmas buvo, kad brigadą organizuoti reikia ne keliui tiesti ar gatvę taisyti, o kažkokiam kitam darbui. Pagalvojom, kad pabandyk dabar darbininką pakalbinti, kad jis pasiliktų... Jauni buvome, energijos turėjome, todėl nusprendėme darbus atlikti patys“.

Kelininkams rūpintis paminklais ar juo labiau jų demontavimu nepriklausė nei anais laikais, nei dabar. Kodėl nuversti nuo pjedestalo Leniną patikėta ne paprastiems darbininkams, o inžinieriams, niekas negali atsakyti iki šiol. Galbūt jaunų kelių inžinierių komanda ypač pasitikėta. Kita versija - daugiau tiesiog nebuvo kam patikėti darbų.   

 

Arūnas Grumadas, tuometinis Vilniaus miesto savivaldybės pirmininkas, teigia, kad tiksliai nežinantys, kodėl darbui buvo pasirinkti būtent kelininkai. Tačiau pašnekovas įtaria, jog tai galėjo lemti darbuotojų patikimumas. Esą šitaip priskyrus užduotį kelininkams informacija nepasklistų ir nepasiektų tuo suinteresuotų priešiškų jėgų.

Toje pačioje kelių remonto valdyboje anuomet dirbo ir kelių inžinierius Antanas Lungys.. Nors nuo tos dienos, kai vyrams teko užduotis demontuoti paminką, prabėgo jau ketvirtis amžiaus,  vyras aiškiai prisimena visas detales. Anot Antano,  tądien  iš dešimties žmonių suformuota komanda tik po pietų sužinojo, kokia užduotis jų laukia vakare.            

Įtemptas vakaras

Inžinierių komanda sulaikę kvėpavimą laukė signalo, kada bus galima pradėti darbus. Jų laukė nekasdienis iššūkis. Nuo 1952 - ųjų, kuomet Lukiškių aikštėje atidengtas pagal tipinį projektą sukurtas Lenino paminklas, pro jį vilniečiai vaikščiojo lyg ant pirštų galų. Nejaukiai nuteikdavo ir Lenino povyza, ir tiesiai į KGB rūmus nukreipta jo ranka.

Leninui po kojomis didžiausių švenčių metu gėles nešdavo tarybinės Lietuvos vadovai. Sovietų kareiviai nuo paminklo nesitraukė net ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Visi suvokė, kad tai - svarbus sovietų imperijos galios ir įtakos simbolis.

 

„Prieš pat nukėlimą viskas sparčiai keitėsi: 1991 m. rugpjūčio 19 dieną pučas Maskvoje, tačiau po kelių dienų jis buvo numalšintas. Rugpjūčio 23 d. - Juodojo kaspino diena, Ribentropo-Molotovo pakto metinės. Sutampa daug kas. Rugpjūčio 23 dieną ryte vyko posėdis taryboje, susirinko prezidiumas. Visi tarybų pirmininkai susirinko ir mes priėmėme sprendimą, kad šiandien paminklą reikia nukelti kaip tik suderinant ir datas“, - paskutines paminklo dienas ir sprendimo priėmimą prisimena A. Grumadas.

 

Ne viskas buvo taip paprasta. Vis dar buvo baiminamasi karinės jėgos, konservatyviųjų sluoksnių reakcijos. Pagrindo baimėms buvo – Šiaurės miestelyje vis dar buvo dislokuoti Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, kurių veiksmai buvo neprognozuojami. Paminklo nukėlimas galėjo išprovokuoti neramumus ar net kruvinus beginklių piliečių susirėmimus su karinėmis jėgomis.

Įvykiai parodė, jog laikas buvo pasirinktas tinkamai – karinių dalinių vadai po smūgio Maskvoje nebuvo linkę imtis kraštutinių veiksmų, o dalis jų patys nebuvo įsitikinę dėl savo ateities. „Kada matėsi, kad karinės jėgos nėra, nes buvo tokia situacija Maskvoje, visoje Rusijoje ir kad galima drąsiai veikti. Iš tiesų nebuvo imtasi jokių specialių priemonių. Laiko nebuvo“, – teigia A. Grumadas.

Neatpažinti griovėjai

 

Operaciją vykdę vyrai prisimena minioje išvydę ir savo bendradarbių bei pažįstamų. Tačiau niekam nė minties nekilo, kad Leniną galėtų versti kelių inžinieriai. Vyrai tikina specialiai nesistengę maskuotis, tiesiog savo nuožiūra pagal galiojusius darbo saugos standartus pasirengę operacijai: pasiskolino iš įmonės darbininkų ryškias liemenes, užsidėjo šalmus.

 

Nors oficialiai apie planuojamą paminklo nuvertimą nebuvo skelbta, žinia iš lūpų į lūpas jau buvo spėjusi pasklisti. Lukiškių aikštėje rinkosi vis daugiau smalsuolių. Kai kurie žmonės netgi atsinešė plaktukų ir kitų įrankių. Patys paminklo dekonstruotojai prisimena labiausiai jaudinęsi dėl to, kad į operaciją išskubėjo nepasiruošę, net nežinodami, kokiu būdu Lenino paminklas pritvirtintas.

 

Paminklo dekonstravime dalyvavęs Antanas Lungys sako, jog brėžinių per trumpą laiką rasti nepavyko, todėl buvo veikiama spontaniškai, tačiau elementarių priemonių nepakako – paminklas buvo galingai sutvirtintas. Buvo tikimasi, jog apjuosus kaklą virve Leniną pavyks nuimti nuo pjedestalo. Taip ir atsitiko – paminklas lūžo per kelius. Silpni Lenino keliai bylojo apie prastą metalą, iš kurio buvo išlieta revoliucijos tėvo skulptūra.

Pakabinta ant kilpos Lenino skulptūra tarytum pamojo susirinkusiems ir iškeliavo kartu su visa epocha. Simbolinis mostas žymėjo naujo etapo pradžią, kuriame nebėra vietos kruviniems diktatoriams. Į sunkvežimį pakrautas Leninas buvo nuvežtas į Dailės kombinato dirbtuves. Kelerius metus pagulėjęs ten kartu su Stalinu ir kitais sovietų herojų paminklais, savo vietą Leninas rado netoli Druskininkų įkurtame Grūto parke.

Architektūros istorikai tikina, kad Lenino paminklo nuvertimas Lukiškių aikštėje  paprastiems žmonėms atrodė gana įspūdingas įvykis, bet jis nebuvo unikalus. Tokį minios siautulį ant nuversto paminklo pjedestalo net ir šiomis dienomis laikas nuo laiko galima pamatyti tai viename, tai kitame pasaulio krašte.  Dažniausiai šis reiškinys žymi vieno šalies istorijos etapo pabaigą ir kito pradžią.

Nuvertus paminklą, susirinkusieji puolė atsiminimui rankioti atskilusių paminklo detalių. Sumaištyje nežinia kur pradingo kelios Lenino kūno dalys - dešinės rankos pirštas ir nuo kūno atskilusios kojos. Dabar toje ertmėje, kur turėtų būti Lenino nykštys, Grūto parke paukštelis kasmet susisuka lizdą. Vilniuje sklando legendos, neva pirštą ir kojas nugvelbė kolekcininkai ir kada nors šias Lenino kūno dalis išvysime kuriame nors aukcione.